Pirmasis toks muziejus pasaulyje atsidarė Stokholme 1891-aisiais. Idėja tuomet skambėjo keistai: perkelti tikrus kaimo pastatus į vieną vietą ir leisti žmonėms po juos vaikščioti.
Šiandien tokių muziejų yra visoje Europoje, o Lietuvoje didžiausias jų – Rumšiškėse, užimantis beveik du šimtus hektarų. Tai vienas didžiausių atvirų ekspozicijų kompleksų žemyne.
Kas yra muziejus po atviru dangumi
Muziejus po atviru dangumi, arba skansenas, yra ekspozicijos tipas, kuriame autentiški pastatai perkeliami iš pirminės vietos ir eksponuojami natūralioje aplinkoje kartu su interjeru, ūkiniais pastatais ir kraštovaizdžiu. Nuo įprasto muziejaus jis skiriasi tuo, kad eksponatas čia yra pats pastatas ir jo aplinka, o ne vitrinoje sudėti daiktai. Toks formatas leidžia parodyti, kaip žmonės realiai gyveno, tačiau sukuria ir sudėtingiausią išsaugojimo užduotį – mediena lieka lauko sąlygomis ištisus metus.
Kodėl mediena yra kapriziškiausia muziejinė medžiaga
Akmuo ir plyta reaguoja į aplinką lėtai. Mediena – nuolat.
Ji sugeria drėgmę iš oro ir ją atiduoda, todėl pastoviai keičia matmenis. Šis judėjimas savaime nėra pavojingas: rąstinis namas dešimtmečius kvėpuoja kartu su oru ir išlieka sveikas.
Pavojinga yra staigi kaita. Kai drėgmė ar temperatūra keičiasi greitai, paviršius juda greičiau nei vidus, ir atsiranda įtrūkimai. Būtent todėl restauratoriai vengia intensyvaus šildymo senuose mediniuose pastatuose.
Kaip prižiūrimi autentiški pastatai
- Stogas pirmiausia. Devyni iš dešimties medinių pastatų sunyksta dėl vandens iš viršaus, ne dėl amžiaus.
- Vėdinimas po pamatais. Sustojęs oras prie žemės greitina puvimą.
- Aplinkos tvarkymas. Prie sienų augantys krūmai laiko drėgmę.
- Nuolatinė stebėsena. Pažeidimai fiksuojami kasmet, o ne tada, kai pasimato.
Šildymas šiame sąraše dažniausiai apskritai nedalyvauja. Dauguma autentiškų trobesių žiemą lieka nešildomi sąmoningai – jiems geriau stabilus šaltis nei nepastovi šiluma.
Kur muziejuje vis dėlto reikia klimato
Bet muziejus nėra vien senieji pastatai.
Prie jų prisideda lankytojų centras, kasos, kavinė, administracija, edukacijų patalpos ir – svarbiausia – saugyklos, kuriose laikomi tekstilės, medžio ir popieriaus eksponatai. Šioms erdvėms reikia stabilios temperatūros ir kontroliuojamos drėgmės ištisus metus.
Sprendimas dažnai renkamas toks, kuris nereikalauja vamzdynų ir didelių pertvarkymų, todėl oras oras šilumos siurbliai tokiuose objektuose pasitaiko dažnai – jie montuojami taškiškai, atskirai kiekvienai patalpai, o vasarą tas pats įrenginys dirba priešinga kryptimi ir mažina perkaitimą po skardiniu ar šiferio stogu.
Ką eksponatams daro netinkama drėgmė
Skaičiai čia gana konkretūs.
Medinėms ir tekstilės kolekcijoms palankiausia santykinė oro drėgmė laikoma apie 45–55 procentus. Nukritus žemiau maždaug 35 procentų, mediena traukiasi ir skyla, o klijuotos jungtys atsileidžia. Pakilus virš 65 procentų, atsiranda pelėsis ir aktyvuojasi medieną graužiantys vabzdžiai.
Todėl saugyklose svarbesnis ne pats šildymas, o svyravimų valdymas. Stabilūs aštuoniolika laipsnių yra geriau nei kintantys nuo dvylikos iki dvidešimt dviejų.
Kaip toks muziejus atrodo lankytojui
Skirtumas nuo įprasto muziejaus jaučiamas iš karto: čia vaikštoma, o ne stovima prie vitrinos.
Dauguma tokių kompleksų suskirstyti pagal regionus, kad būtų matomas skirtumas tarp aukštaitiškos, žemaitiškos ar dzūkiškos sodybos. Prie pastatų dažnai veikia amatininkai, o sezono metu rengiamos kalendorinių švenčių programos.
Praktinis patarimas lankytojui – patogi avalynė ir bent trys valandos laiko. Dideli kompleksai apeinami ne per valandą.
Kada geriausia važiuoti
- Gegužė ir birželis – žaluma, mažiau žmonių nei liepą.
- Rugsėjis – derliaus temos, švelnus oras.
- Žiemos šventės – dalis muziejų rengia programas, tačiau ne visi pastatai būna atviri.
- Vidurvasaris – daugiausiai renginių, bet ir daugiausiai lankytojų.
Vienintelis laikotarpis, kurio verta vengti, yra ankstyvas pavasaris: takai būna šlapi, o dalis ekspozicijų dar uždarytos.
Kiek kainuoja tokio komplekso išlaikymas
Atviro tipo muziejus kainuoja daugiau nei įprastas, ir priežastis paprasta – jis prižiūri ne pastatą, o gyvenvietę.
Kasmet reikia keisti stogų dangas, atnaujinti apatinius rąstų vainikus, tvarkyti takus, pjauti žolę šimtuose hektarų ir prižiūrėti želdinius. Prie to prisideda restauravimo darbai, kuriuos gali atlikti tik siauros kvalifikacijos meistrai.
Būtent dėl to daugelis tokių muziejų dalį pastatų atveria pamainomis – lankytojas mato ne viską vienu metu, o tai, kas tais metais paruošta.
Ką daryti su nuotraukomis ir eksponatų lietimu
Fotografuoti dažniausiai galima, o liesti – ne visada.
Priežastis nėra formali. Ant rankų esantys riebalai ir prakaitas medienoje bei tekstilėje palieka pėdsakus, kurie po šimto lietimų tampa matoma dėme. Todėl edukacinėse zonose sąmoningai paliekami daiktai, kuriuos liesti galima ir netgi reikia.
Dažni klausimai
Ar pastatai muziejuje yra originalūs? Daugumoje skansenų – taip. Jie išardomi pirminėje vietoje, pažymimi ir surenkami iš naujo.
Ar žiemą tokie muziejai dirba? Dažniausiai dirba, tačiau siauresne apimtimi ir su trumpesniu darbo laiku.
Ar galima apžiūrėti pastatų vidų? Dalies – taip, dalies – tik pro langą, priklausomai nuo eksponatų būklės.
Kodėl kai kurie namai atrodo tušti? Interjerai komplektuojami palaipsniui, o dalis daiktų periodiškai keliauja į restauravimą.
Kaip pastatas perkeliamas iš vienos vietos į kitą
Procesas trunka ilgiau nei pati statyba kadaise.
Pirmiausia pastatas ištiriamas ir nufotografuojamas iš visų pusių, sudaromi brėžiniai. Tada kiekvienas rąstas pažymimas atskiru kodu, kad surinkimo eilė nepasimestų. Ardoma nuo stogo žemyn, o supuvusios dalys atrenkamos keitimui.
Naujoje vietoje pirmiausia įrengiami pamatai, tada pastatas surenkamas ta pačia tvarka. Pakeisti rąstai parenkami tos pačios rūšies ir panašaus amžiaus medienos, o senoji technika – kirvis, o ne pjūklas – naudojama sąmoningai, kad paviršius atrodytų autentiškai.
Vienas dalykas, kurį verta pastebėti apsilankius
Pažiūrėkite į apatinį rąstų vainiką ir į stogo kraštą.
Šios dvi vietos pasako apie pastato būklę daugiau nei visa fasado išvaizda, ir būtent jomis restauratoriai rūpinasi pirmiausia.
